<?xml version="1.0" encoding="utf-8" standalone="yes"?><?xml-stylesheet type="text/xsl" href="https://itohi.com/feed.xsl"?><rss version="2.0" xmlns:atom="http://www.w3.org/2005/Atom"><channel><title>Dronefix on ITOHI</title><link>https://itohi.com/lt/tags/dronefix/</link><description>Recent content in Dronefix on ITOHI</description><generator>Hugo -- gohugo.io</generator><language>lt</language><copyright>2022 @ ITOHI - All rights reserved</copyright><lastBuildDate>Mon, 13 Jul 2026 00:00:00 +0000</lastBuildDate><atom:link href="https://itohi.com/lt/tags/dronefix/index.xml" rel="self" type="application/rss+xml"/><item><title>FPV: kaip viskas prasidėjo</title><link>https://itohi.com/lt/fpv/fpv-journey-dronefix/</link><pubDate>Mon, 13 Jul 2026 00:00:00 +0000</pubDate><guid>https://itohi.com/lt/fpv/fpv-journey-dronefix/</guid><description>
&lt;p&gt;Metų metus mano dronai keliaudavo kartu su manimi. Iš pradžių DJI Air, vėliau Mini 3 — kameros platformos, kurios keliaudavo kiekvienoje išvykoje, sudėtos šalia kitos įrangos. Jie mokėjo daryti tik vieną dalyką: kyboti kur nors leistinoje vietoje ir padaryti švarią nuotrauką.&lt;/p&gt;
&lt;p&gt;Būtent tai ir buvo problema. Kybojimas leistiname aukštyje, kadruojant kalną iš pagarbaus atstumo, kaskart atrodė neįkvepiantis. Vaizdai buvo neblogi. Bet ir negyvi — dronas stebėjo iš mandagaus atstumo ir parnešdavo atvirukus. Galiausiai visai nustojau jį imtis. Ypač motociklo kelionėse Mini 3 likdavo namie; svoris ir vargas nebuvo verti dar vienos kybojimo kadrų partijos.&lt;/p&gt;</description></item></channel></rss>